Kaip 15min.lt teigia mūsų advokatas Edvardas Steckis – sutarties rūšis turi esminės reikšmės sprendžiant pirkėjų galimybės apginti savo teises. Sudarę būsimo gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį pirkėjai laikomi įgijusiais nuosavybės teises į turtą nuo to momento, kuomet sumokėjo visą statybų kainą. Sudarius rezervavimo sutartį – pirkėjas paprastai negali reikalauti nuosavybės teisės į būstą perleidimo.

„Potencialių pirkėjų teises tokiose situacijose geriausiai apsaugo taip vadinama būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja pastatyti gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju šio turto pirkimo–pardavimo sutartį“, – paaiškina advokatas.

Jeigu pardavėjas vis dėlto vengia įforminti nuosavybės teisės perėjimo dokumentus, pirkėjas, pasak advokato, šiuos faktus gali nustatyti teisme ir priverstine tvarka įgyti nuosavybes teises į tokį turtą. Tiesa, jis pažymi, kad tokia sutartis turi tam tikrus įstatymo nustatytus formos reikalavimus, kurių nesilaikant šios teisinės garantijos pirkėjams vis dėlto netaikomos.

Kur kas keblesnėje situacijoje pirkėjai atsiduria, jei buvo sudarę tik vadinamąsias būsto rezervavimo sutartis. „Tokiu atveju paprastai pirkėjas negali reikalauti nuosavybės teisės į būstą perleidimo“, – sako E. Steckis.

E. Steckio teigimu, kad jeigu pastatytas būstas neatitinka su pardavėju sutartų sąlygų, pavyzdžiui, pastato paskirtis skiriasi nuo sutartos sutartyje, pirkėjas turi teisę atsisakyti pirkti tokį būstą ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

Tačiau, kaip pažymi advokatas, tiksliam atsakymui pateikti yra būtina išanalizuoti pačias sutartis ir kaip jose buvo apibrėžtas turtas bei jo paskirtis.

„Rekomenduojame pirkėjams visada atidžiai išanalizuoti pasirašomos sutarties sąlygas, ypač tai, ar jis ateityje įsigys gyvenamąjį namą ar tik, pavyzdžiui, ūkinį pastatą. Žinoma, net ir tuo atveju, kai preliminariosios sutarties sąlygos itin nepalankios būsimam pirkėjui, rankų nuleisti neverta. Iš juridinių asmenų perkantys būstą fiziniai asmenys paprastai yra laikomi vartotojais, silpnesniąja sutarties šalimi ir todėl preliminariosios sutarties sąlygos, jų aiškumas ir sąžiningumas galėtų ir turbūt turėtų būti patikrintas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos“, – sako E. Steckis.

Vis dėlto, sako advokatas, reikia pripažinti, kad praktikoje nemažai atvejų, kai nukentėję būsimi pirkėjai nors ir prisiteisia nuostolių atlyginimą iš pardavėjo, tačiau faktiškai negali atgauti piniginių lėšų dėl pardavėjo nemokumo. Todėl, anot jo, visais atvejais, kuomet rezervuojamas dar nepastatytas turtas, būsimiems pirkėjams rekomenduojame tikrinti ir pasitikrinti pardavėjo vystomo projekto rizikingumą, t.y. ar pats pardavėjas yra ir ateityje bus mokus, ar jis patikimas, kas yra projekto investuotojai, kiek, kokiomis sąlygomis ir kam yra įkeistas statomas turtas ir pan.

Visą straipsnį kviečiame skaityti čia.