Teisė ne darbo metu būti nepasiekiamu darbdaviui, galimybė kartą per metus penkias dienas sveikatintis, kompensacijos dirbantiems iš namų bei komandiruotpinigių ir dienpinigių perindeksavimo tvarka – lapkričio mėnesį Seimui pateiktos svarstyti Darbo kodekso pataisos. 15min kalbinti ekspertai aptarė, ar šios pataisos turi perspektyvų būti įgyvendintos.

Pasak „AAA Law“ advokatės Justinos Nikės, COVID-19 pandemijos išpopuliarintas nuotolinis darbas kelia diskusijų dėl neigiamos įtakos darbuotojų darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai. Taigi, įstatymo leidėjo siekis suteikti darbuotojui teisę atsijungti nuo skaitmeninių įrenginių ir būti darbdavio nepasiekiamu ne darbo laiku, jos nuomone, yra logiškas ir suprantamas. Tokia teisė darbuotojams yra suteikta ir kitose šalyse – Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje ar Italijoje.

Pasak teisininkės, tinkamas darbuotojo darbo ir poilsio laiko balansas priklauso ne nuo teisės būti nepasiekiamu ne darbo valandomis įtvirtinimo teisės aktuose. Jos teigimu, praktika rodo, kad tiek darbo valandų ilgumas ar darbo laiko lankstumas, tiek „teisė atsijungti“ yra labiau vidinės įmonės darbo kultūros, ne teisinio reguliavimo klausimas.

„Darbo kodekse jau ir dabar yra ne viena nuostata, kuri riboja darbdavio galimybes pasiekti darbuotoją 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Darbo kodekso 114 ir 122 straipsniai aiškiai apibrėžia maksimalią darbuotojo darbo dienos ir darbo savaitės trukmę, taip pat minimalų poilsio laiką. Ar toks „teisės atsijungti“ numatymas keičia darbuotojo statusą? Matyt, kad ne. Nesant papildomo teisinio reguliavimo, darbuotojai neprivalo būti pasiekiami ne darbo metu. Iššūkių, susijusių su gebėjimo derinti darbo ir asmenino gyvenimo sritis, teisinis reguliavimas, akivaizdu, jog neišspręs“, – mano J.Nikė.

Žiūrint iš teisinio reguliavimo perspektyvos, itin svarbus klausimas, kokias pareigas ir kaštus šios teisės įtvirtinimas sukurs verslams.

„Ar darbdaviai turės parengti politikas, numatančias, kad teisės būti nepasiekiamu įgyvendinimo tvarką? Ar privalės kontroliuoti valandas, kuriomis darbuotojai gali prisijungti prie programų ir naudotis vidiniais komunikacijos kanalais ir kaip tai turėtų būti daroma? Ar visi darbdaviai galės įdiegti IT sistemos prieigas ribojančius įrankius?“ – kelia klausimus J.Nikė.

Šiuo metu siūlomi Darbo kodekso pakeitimai priemonių, kaip turėtų būti įgyvendinama „teisė atsijungti“, nenumato ir įgyvendinimo klausimą palieka kiekvieno darbdavio nuožiūrai.

„Taigi, reaguodami į šiuos pakeitimus, darbdaviai gali pradėti darbuotojams taikyti papildomus ribojimus lanksčiai planuoti savo darbo valandas kiekvieną dieną, priklausomai nuo darbuotojo šeiminių įsipareigojimų, laisvalaikio ar kitų poreikių, taip pat ši teisė gali reikšti sukurti darbuotojo „pareigą“ būti nuolat pasiekiamu ryšio priemonėmis darbdavio nustatytu laiku“, – perspėja J.Nikė.

Tuo tarpu detalesnis išlaidų, kurios gali būti kompensuojamos, sąrašas yra patogi „atmintinė“, derantis dėl nuotolinio darbo kompensacijos dydžio ar jos apskaičiavimo būdo. „Vis dėlto svarbu pastebėti, kad pati formuluotė, numatanti, kad darbuotojui kompensuojamos būtent padidėjusios elektros energijos, šildymo ir vandens išlaidos, nėra teisinga. Juk didesnės komunalinių paslaugų išlaidos nebūtinai yra susijusios su nuotoliniu darbu. Elektros energijos, šildymo ir vandens išlaidos gali padidėti ir dėl pasikeitusių darbuotojo įpročių, gyvenamosios vietos, šeimos narių skaičiaus ar netgi oro pokyčių. Išskaičiuoti tokio padidėjimo dalį, tenkančią nuotoliniam darbui, yra itin sudėtinga, todėl tikėtina, kad verslas, kaip ir iki šiol, bus linkęs tartis dėl fiksuotos kompensacijos sumos“, – sako J.Nikė.

Daugiau skaitykite čia.